Turistų maršrutu – į Jungtines Amerikos Valstijas
Bevizis režimas su JAV – ar gali būti geresnė žinia keliautojui, kuris seniai norėjo aplankyti šią įspūdingą šalį.
Iki šiol vienintelė kliūtis patekti į Ameriką būdavo viza. Bet beveik visi mūsų grupės nariai, kurie kreipėsi į JAV ambasadą, vizas gavo. Niujorkas, Bafalas, Vašingtonas, Finiksas,Kajenta, Paminklų slėnis, Didysis kanjonas, Las Vegasas, Los Andželas,Majamis... Toks buvo mūsų maršrutas.
Neįprastu ritmu
Vienas dalykas matyti Niujorką TV ekrane, ir visai kita kai jis tampa pirmuoju kelionės į Ameriką tašku. Tai tikras kultūrinis šokas. Jau oro uoste suvokėme, koks tautų katilas čia kunkuliuoja. Įsikūrę Manhatano širdyje iš karto įsiliejome į Niujorko šurmulį.Kadangi atvykome vėlų sekmadienio vakarą, greitai įsitikinome, kad gyvenimas čia verda bet kokiu paros metu. Apie poilsį po ilgos kelionės per Atlantą nebuvo nė kalbų- nenorėjome pramiegoti naktinio Niujorko.Taip ir nesupratome , ar šis miestas kada nors miega.
Ryte pažadino ne žadintuvas , o gatvės šurmulys.Jį girdėjome net 23 viešbučio aukšte.Saulės spinduliai sunkiai skverbėsi tarp vienas už kitą aukštesnių dangoraižių. Pusryčiaudami viešbučio restorane įsitikinome, kad kalbos apie nesveiką amerikiečių maistą –tik mitas.Mes gavome sočius ir tikrai sveikus pusryčius. O netrukus atsidūrę Centriniame parke pagalvojome, kad čia subėga visi ryte sportuojantys amerikiečiai.
Toliau keliaudami po Žemutinį Manhataną stebėjomės, kaip šiame mieste stebuklingai dera sena ir nauja, tarsi tarp jų nekiltų mums įprastų konfliktų. Visas Niujorkas mums pasirodė labai savas, traukiantis pasilikti kuo ilgiau. Net ir Verslo kvartalas, kuriame vien dangoraižiai- Chrysler Building, Flatiron Building,garsioji Taimso aikštė, Madison square garden aikštė. Ir ,žinoma, Pasaulio prekybos centro liekanos, menančios tragišką rugsėjo 11-ąją...Aptvertoje teritorijoje vis dar vyksta statybos darbai.
Vaikštant Niujorko aveniu tarp dangoraižių galima pamatyti įsiskverbusias neaukštas gotikinio stiliaus bažnytėles, kurios tarsi užpildo plyšius, esančius tarp didingų pastatų. O gal tai dangoraižiai įsiskverbė į jų teritoriją? Prieš akis – didžiausias Niujorko 102 aukštų pastatas-Empire State Building, į kurį pakilome apžvelgti Niujorko panoramos.
JAV simbolį –Laisvės statulą – pamatėme iš arti, bet į vidų nepatekome: vienintelė apžvalgos aikštelė dėl teroristų išpuolių grėsmės jau seniai uždaryta.
Krioklių muzika
Bafalas – Niagaros krioklio miestas. Jau iš toli matyti didelis garų stulpas.Nieko nuostabaus, nes Amerikos ir Pasagos kriokliuose(jie sudaro Niagaros krioklį) per sekundę nukrinta apie 270 Litrų vandens. Krioklio aukštis- apie 55m.Nerealus natūralios ir nepažabotos gamtos vaizdas ne vieną drąsuolį įkvėpė beprotiškam išmėginimui – nusileisti nuo krioklio.Daug jų žuvo.
Krioklį galima apžiūrėti ir iš apačios. Turistus laivu atplukdo į pačią garų ir purslų trištumą, kai nebematyti nieko, o purslų srautas pila kaip iš kibiro, ir polieteleno apsiaustai ne ką te saugo,nes stiprus vėjas juos pakelia virš galvos.Buvome šlapi, bet patenkinti. Sunku įsivaizduoti, kad krioklių muzika gali taip užburti.
Sostinė ir indėnai
Keliaujame toliau – į JAV sostinę Vašingtoną. Tai visiška Niujorko priešingybė .Miestas žalias,žemi pastatai, mažiau šurmulio. Į Baltuosius rūmus turistų jau nebeįleidžia – vis dėl tų pačių saugumo sumetimų. Taigi patraukėme į dideles Arlingtono kapines, kuriose laidojami kariai. Ten aptikome Kennedy šeimos paminklus ir šalia jų degančią amžinąją ugnelę.
Vašingtone daugybė labai įdomių muziejų, bet spėjome aplankyti tik keletą.Tarp jų- vieną populiariausių pasaulyje Nacionalinį oreivystės ir kosmonautikos muziejų bei garsiąją Thomo Jeffersono biblioteką.
Toliau mūsų kelias vedė į Ariziną.
Vėl kitokia gamta,kitokie žmonės- viskas kitaip...Iš Finikso smagiai traukėme Sedonos link, dairydamiesi į katusus ir vis juokaudami, kad gal mes jau Meksikoje.Bet čia Amerika – indėnų žemė.Patrauklioje mažoje Sedonoje,apsuptoje raudonų uolų, buvo nufilmuota daugybė amerikietiškų vesternų.
Kiekviena uola vis kitokios formos,atspalvio, o tarpekliai tiesiog prikausto ir prie autobuso lango,ir prie fotoaparato.
Įvažiavus į Navahų indėnų rezervaciją mobiliuosius telefonus galima pamiršti- ryšio čia nėra.Šiose žemėse galioje griežtas sausas įstatymas, alkoholinių gėrimų įsigyti neįmanoma, taip pat draudžiama vartoti atsivežtą alkoholį. Dėl jo galima atsidurti ir kalėjime.Tokios indėnų genties taisyklės.
Su gidu indėnu apkeliaujame Paminklų slėnį.
Čia gamta per tūkstančius metų suformavo raudonų uolų monolitus lyg pirstus , styrančius iš žemės.Prie didžiojo Kanjono skubėjome vildamiesi pamatyti saulėlydį, bet nesuspėjome.
Užtat nei vienas nepramiegojome saulėtekio.
Tą ankstyvą rytą sušalome,bet išvydome nepakartojamą reginį:akimirksniu saulė apšviečia Didijį Kanjoną ir kas sekundė ima keistis jo spalvos.
Kazino šviesos.
Įpusėjus kelionei pasiekėme šviesomis kibirkščiuojantį Las Vegą.Kazino laiko nešvaistėme,todėl sžejome susipažinti su miesto vakariniu ir naktiniu gyvenimu.
Tiesa apie vidurnaktį jis visas persikelia į kazino sales, kuriose galima sulaukti ir ryto. Sunku patikėti, bet per vieną dieną Las Vegase galima aplankyti ir Romą, ir Veneciją, ir Egiptą –tikrumo įspūdis stulbinantis.
Nusprendę pavakarieniauti Paryžiuje,įsitaisėme priešais prabangiausią viešbutį „Bellagio“,kur kas 15 min vyksta įspūdingas fontanų šou.Nuostabi itališka muzika,prancūziškas vynas...Ar mes tikrai Amerikoje?
Greta vandenyno
Los Andželas-angelų ir Holivudo legendų miestas-neleis suabejoti:mes vis dar Amerikoje.Žvaigždžių alėjoje suradę mėgstamiausių kino ir muzikos žvaigždžių vardus,pasukome ten,kur teikiami „Oskarai“,o iš tolo kalne šviečia užrašas –„Holiwood“-šventasis miškas.
Pravažiavome lankomiausią Holivudo žvaigždžių dešrainių kioskelį. Tikra tiesa,kad jie čia skaniausi,nes žmonių eilės prie jo niekad netrumpėja.
Paskubomis žvilgtelėjome į žaliąjį Beverly Hilsą,iš kurio patraukėme į Santa Moniką-prabangų kurortą,įsikūrusį Ramiojo vandenyno pakrantėje.Mūsų turistai, pasivaikščioję pakrantės alėjomis,prieš ilgąjį skrydį į Floridą nusprendė įšokti į Ramųjį vandenyną.Gidė mėgino mus atkalbėti, kad vanduo šaltas,bet jos perspėjimų niekas nepaisė.
Palydėję saulę iš Long Bičo oro uosto išskridome į Majamį.Jis mus pasitiko siaubinga audra.Bet jau ryteišvydome giedrą dangų ir raminamai ošiantį vandenyną.Vieni išsiruošė kelionėn į Orlandą pažiūrėti Orkų šou,kiti liko lepintis Majamio paplūdimiu.Ir niekas nenusivylė.Vidurnaktį drąsiausi ryžosi dar kartą išsimaudyti vandenyne,nors buvo perspėti,kad kaip tik natį prie kranto sukiojasirykliai.
Mus stulbino kiekviena diena.Tokia ta Amerika turisto akimis-vis primenanti,kad visos svajonės įgyvendinamos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą